Close
Raudona kaip vyšnia
Bet nebaigė. Pro šalį praėjo vyras su uniforma – gal policija, gal paštininkas, šiais laikais nebeatskirti. Zinaida nusisuko ir dingo tamsoje, palikusi tik šnabždesį: “Niekas čia neprasideda. Viskas čia nesibaigia.” mergina rusyje filmas lietuviskai
O Saratove liko jos studentai. Ir Zinaida. Ir viena raudona vyšnia ant tuščio stalo. Raudona kaip vyšnia Bet nebaigė
Kai traukinys “Saratovas–Maskva” pajudėjo, Julija žiūrėjo pro langą į beržus, kurie jau buvo praradę lapus. Ji negrįš. Bet močiutės dvasia – kaip vyšnios kauliukas, įmestas į amžinąjį įšalą – kažkada sudygs. Ne dabar. Bet kažkada. Viskas čia nesibaigia
Julija nejuokavo. Ji atsinešė ne tik vadovėlius, bet ir tėvo laiškus, rašytus ant cigarečių dėžučių, kai jis slapstėsi nuo šauktinių. Ji norėjo pasakoti tiesą. Tačiau tiesa Rusijoje turi įprotį keisti pavidalą – kaip vanduo, kuris priima indo formą.
Kai Julija iš Vilniaus gavo kvietimą dėstyti lietuvių kalbą Saratovo universitete, visi sakė: “Ar išprotėjai? Ten karas, ten nežinia, ten – priešas.” Bet Julija buvo užsispyrusi. Ji norėjo pamatyti tą Rusiją, apie kurią močiutė pasakodavo tik per šešėlius – apie tremtį, apie namus prie Volgos, apie baltus beržus, kurie verkia sakais.
Paskutinėje paskaitoje prieš išvykimą Julija nebekalbėjo apie gramatiką. Ji pažvelgė į Sasha, į kitus studentus – tuos, kurie dar turėjo šansą pasirinkti. “Lietuvoje mes sakome: ‘Tylėdamas nieko nepasieksi’,” – tarė ji. “Bet kartais tyla yra vienintelis būdas išgyventi.”